Pulk. Juozo Vitkaus - Kazimieraičio biografiniai faktai
Kilmė, šeima, svarbūs gyvenimo faktai (iki partizanavimo), šeimos likimas
Gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Ketūnų k. (Tirkšlių valsč.), sodyboje prie Šerkšnės upelio.
Tėvai Juozapas Vitkus (1869-1925) ir Marijona Plonytė-Vitkienė (1871-1945) susilaukė šešių vaikų: Jadvygos (g. 1900 m.), Juozo (g. 1901 m.), Valio (g. 1903 m.), Salomėjos (g. 1910 m.), Igno (g. 1913 m.) ir Alfonso (g. 1916 m.).
Apie 1904 m. į JAV išvykęs ir įsikūręs Juozapas Vitkus norėjo ten atsikviesti ir šeimą. Marijona pardavė ūkį, išvyko su trimis vaikais, tačiau į JAV nebuvo įleista ir liko Londone be pragyvenimo šaltinio. Vaikai pateko į prieglaudą, vėliau buvo atiduoti bevaikėms globėjų šeimoms. Ir tik iš JAV skubiai atvykusiam Juozapui pavyko surasti, atgauti vaikus, visa šeima sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė Tirkšliuose.
J. Vitkaus senelis (bočelis) Mykolas spaudos draudimo metais gabendavo lietuvišką spaudą iš Prūsijos: maldaknyges, kalendorius, „Aušrą“ ir kitą literatūrą. Tirkšliuose prie šventoriaus turėjo kioskelį, kur ant stalo išdėliodavo religines prekes, o iš po stalo pardavinėdavo lietuvišką spaudą.
J. Vitkus baigė Tirkšlių pradžios mokyklą, mokėsi Mažeikių prekybos mokykloje, vėliau – Telšių gimnazijoje, kurią metęs 1920 m., įstojo į Kauno karo mokyklą.
1921 m. būsimasis partizanų vadas baigė Karo mokyklą, 1926 m. – Aukštuosius karo technikos kursus, 1928–1934 m. Briuselyje (Belgija) mokėsi Karo mokyklos inžinerijos skyriuje. Dar studijuojančiam J. Vitkui buvo suteiktas kapitono laipsnis. 1934 m. liepos 18 d. jis išlaikė baigiamuosius karo vadovybės egzaminus (buvo antras po Belgijos karalystės princo Alberto). Atlikęs stažuotę ir dviejų mėnesių manevrus Belgijos kariuomenėje rugsėjo 24 d. sugrįžo į Lietuvą ir lapkričio 1 d. pradėjo tarnybą Kaune Šančių pionierių batalione. 1934 m. lapkričio 23 d. J. Vitkui buvo suteiktas majoro laipsnis, jis paskirtas jau minėto bataliono technikos skyriaus viršininku. 1938 m. gruodžio 31 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis.
1939 m. liepos 6 d. J. Vitkus buvo perkeltas į Karo mokyklą dėstyti karo inžinerijos dalykus. Keli jo straipsniai buvo išspausdinti „Karde“. Kartu su kitais J. Vitkus redagavo leidinį „Karo technikos dalių dvidešimtmetis 1919–1939“. Taip pat rašė „Karyje“ ir „Trimite“.
1928 m. gegužės 15 d. J. Vitkus buvo apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 1936 m. vasario 16 d. – Gedimino ordino palydos garbės ženklu, 1938 m. birželio 24 d. – Šaulių žvaigžde.
1928 m. vedė Panevėžio mokytoją Genovaitę Grybauskaitę. Susilaukė septynių vaikų: Vitolio, kuris mirė dar kūdikystėje (g. 1928 m.), Vytauto (g. 1930 m.), Rimgaudo (g. 1933 m.), Algimanto (g. 1934 m.), dvynukų Jūratės ir Kastyčio (g. 1937 m.) ir Liudo (g. 1944 m.).
1948 m. gegužės 22 d. į Irkutsko sr. Usolės r. buvo ištremta J. Vitkaus žmona su vaikais. Visi 1956–1959 m. grįžo į Lietuvą.
Išėjimas pas partizanus
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, Kauno karo mokyklos vado pavaduotojas J. Vitkus buvo perkeltas į Vilnių, gavo rusišką uniformą ir pagal sovietų statutą papulkininkio laipsnį. 1941 m. birželio 22 d., prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, J. Viktus buvo Pabradės–Švenčionėlių poligone. Traukiantis iš Pabradės, jam pasisekė pabėgti.
Nacių okupacijos metais dirbo Vilniaus miesto savivaldybės butų ir nekilnojamojo turto skyriaus viršininku. Netrukus į Vilnių persikėlė ir visa jo šeima. 1942 m. gegužės mėn., įkūrus Lietuvių frontą ir jos karinį skyrių „Kęstutis“, J. Vitkus tapo Vilniaus apygardos štabo viršininku. Taip pat nuo 1942 m. rudens dėstė studentams Lietuvos laisvės armijos (LLA) suorganizuotoje pogrindinėje Karo mokykloje karo inžinerijos disciplinas. Čia dirbo iki 1944 m. pavasario. Paskutinėmis nacių okupacijos dienomis, vengdamas gestapo arešto, nenakvodavo namuose.
Pirmaisiais antrosios sovietų okupacijos metais J. Vitkus dirbo Kabelių (Alytaus aps. Marcinkonių vls.) girininkijoje buhalteriu. Čia jis susisiekė su partizanais ir įstojo į jų gretas. J. Vitkus tvirtai laikėsi nuomonės, kad ginkluotojo pasipriešinimo kova visame krašte turi būti sujungta ir organizaciniu atžvilgiu įtvirtinta Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu ir pagrindais. Šiam darbui jis skyrė visas jėgas: rašė pirmuosius įsakymus ir nuostatus, juos daugino.
Kovos kelias: pareigos, atsakomybės, vaidmenys, susirėmimai, kiti iš dokumentų ar prisiminimų žinomi faktai ir siužetai
1945 m. gegužės 7 d. J. Vitkus-Kazimieraitis įkūrė Dzūkų grupės štabą. Įsakė kuopų ir batalionų vadams fiksuoti partizanų veiklos faktus ir įvykius, rašyti partizanų kovos istoriją. Jis parengė pirmuosius dokumentus dėl grupės ir rinktinių veikimo teritorijų nustatymo, rinktinių vadų paskyrimo, partizanų mobilizacijos ir partizanų pasižymėjimo ženklų nešiojimo, partizanų vieningos struktūros ir drausmės, taip pat dėl elgesio su gyventojais.
1945 m. vasarą suformavo Merkio rinkt. (jai priklausė Merkinės, Marcinkonių ir Druskininkų batalionai).
1945 m. lapkričio 18 d. kartu su bendražygiais įkūrė A apyg., vienijančią visas Dzūkijos partizanų pajėgas (išskyrus Dominyko Jėčio-Ąžuolio vadovaujamą Dzūkų grupę, kuri prisijungė 1946 m. balandį).
Per 1945–1946 m. J. Vitkus-Kazimieraitis parengė partizanų priesaikos tekstą, mobilizacinius nurodymus, partizanų drausmės ir karo lauko teismo nuostatus, instrukcijas „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, apdovanojimo nuostatus ir kitus dokumentus; buvo leidžiamas „Laisvės varpas“.
1946 m. balandžio 9 d. įvykusio Tauro ir A apyg. vadų pasitarimo metu buvo nuspręsta sudaryti Pietų Lietuvos partizanų štabą. Kazimieraitis tapo Pietų Lietuvos srities partizanų vadu, o Tauro apyg. vadas mjr. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas – pavaduotoju.
1946 m. balandžio 23 d. J. Vitkus-Kazimieraitis kartu su Z. Drunga-Mykolu Jonu, Dainavos apyg. vadu kpt. D. Jėčiu-Ąžuoliu, Pietų Lietuvos partizanų srities štabo viršininku mjr. Sergijumi Staniškiu-Antanaičiu, Antanu Kulikausku-Daktaru ir Konstantinu Bajerčiumi-Garibaldžiu pasirašė Lietuvos partizanų vadų deklaraciją.